ŽUVIS VANDENY

Poledinė baidomoji (bumbinamoji) stintų žvejyba

Įžanga ir apie stintas

Kuršių nerija – tai siauras ir ilgas smėlio pusiasalis, nusidriekęs vakarinėje Lietuvos dalyje tarp didžiųjų vandens telkinių. Rytinius jos krantus skalauja Kuršių marios (didžiausias gėlo vandens telkinys Lietuvoje), vakarinius – Baltijos jūra. Geografinės ir geologinės sąlygos nulėmė, kad nuo seniausių laikų Kuršių nerijos gyventojų pagrindinis verslas buvo žvejyba. Jau ankstyvajame Neolite (IV – III tūkstant. pr. Kr.) čia gyveno žmonių bendruomenės besiverčiančios medžiokle, žvejyba ir rankiojimu. Dar gausiau nerijoje gyventa vėlyvajame Neolite (III – II tūkstant. pr. Kr.), dėl susidariusių protakų ir lagūnų gyventojai turėjo puikias sąlygas žvejybai. Tai patvirtina archeologės R.Rimantienės tyrinėtoje Nidos akmens amžiaus gyvenvietėje rasti karšių, lašišų kaulų, tinklo atspaudai, akmeniniai tinklo pasvarėliai.

Kuršių marios ir Nemuno delta nuo seno garsėjo –žuvų gausumu. Į Nemuno deltos upes ir upelius atplaukdavo neršti daug įvairiausių žuvų iš Baltijos jūros bei Kuršių marių. Čia žvejai sugaudavo lydekų, karšių, sterkų, lašišų, ungurių, vėgėlių, net eršketų ir, žinoma, stintų.

Stintos priklauso lašišinių žuvų šeimai. Tai šaltavandenės žuvys su lašišinėms būdingu riebaliniu peleku ant uodegos pagrindo. Lietuviai šią žuvį vadina stinta, lenkai – stynka, vokiečiai – stinten, anglai – smellt, estai – meritint, latviai – juras salaka. Pirmi penki susiję su specifiniu žuvies kvapu. Žodis stinta kilęs iš vokiečių kalbos žodžio stinken, ką reiškia smirdėti. Nustatyta, kad specifinis stintų kvapas sudarytas iš amino rūgščių skilimo lakiųjų produktų. Šį kvapą, kurį mes vadiname agurkų kvapu, stintos išskiria priešnerštinių migracijų metu. Tai stintų komunikacijos priemonė, jo pagalba žuvys susiranda vienos kitas ir telkiasi į būrius. Kuršių mariose sutinkamos didstintės arba jūrinės stintos (Osmerus eperlanus) ir Kuršių marių stintelės (jūrinės stintos gėlavandenės morfos, lot. k. vadinamos m. spirinchus). Didstintės pasiekia 30 cm. ilgį, o Kuršių marių stintelės tesiekia 9-13 cm. Yra ir daugiau skirtumų. Stintelės gyvena tik Kuršių mariose ir pietryčių Baltijos įlankose. Jos trumpaamžės, gyvena vienerius dvejus metus, o po neršto žūva. Didstintės gyvena jūroje ir tik sausį – kovą pasirodo Kuršių mariose. Čia į Kuršių marias bei didesnių upių žemupius subrendusios didstintės atplaukia neršti. Neršia kelis kartus gyvenime. Po neršto išsekusios žuvys plaukia į jūrą atsigauti.

Stintos – vertingos žuvys. Jas gaudo sausio – kovo mėnesiais, kai būriais šios žuvys plūsta į nerštavietes upių deltose ir upelių žiotyse. Stintas gaudo iki neršto, nes po neršto jos yra išsekusios, kvapas prislopęs, o ir skonis ne be tas. Kita vertus, tuo metu Kuršių mariose pasirodo ir kilnesnės žuvys: ešeriai, žiobriai, unguriai.

Sausio mėnesį, kai Kuršių marias padengia storas ledo sluoksnis, ant jo būriais ima plūsti žvejai, atvykę čia iš įvairiausių Lietuvos vietų. Išsigręžę lede nedidėles eketes ir sumerkę į jas meškeres, žvejai laukia savo laimikių – agurkais kvepiančių stintų. Kai kurie vietos žvejai dar naudoja senovinį stintų žvejybos būdą, kuomet žuvys į po ledu sustatytus tinklaičius viliojamos daužymo garsais, kuriuos žvejai išgauna, mušdami mediniais plaktukais į vandenin panardintą lentą. Dėl išgaunamų garsų ši žvejyba neretai vadinama muzikine, o pats žvejybos procesas „bumbinimu“. Be stintų, anksčiau tokiu būdu buvo masiškai gaudomi ir pūgžliai, liaudyje vadinti „pūkiais“. Neveltui mušdami lentą žvejai pritardavo žodžiais: „stinta pūki, stinta pūki“.

 

  1. Trumpa istorinė charakteristika.

Poledinė baidomoji (bumbinamoji) stintų žvejybos būdas yra žinomas nuo senų laikų, tačiau tiksliai nustatyti, kada pradėta taip žvejoti yra sunku. R.Adomavičius straipsnyje „Žiemos žvejyba ant Kuršmarių ledo“ teigia, kad šis žvejybos būdas buvo žinomas jau nuo Ordino laikų. 1510 m. jis buvo uždraustas ir vadintas „laukine žvejyba“ (R.Adomavičius, 1995 m.). Kionigsbergo profesorius J.Lunbedas 1928 m. rašė, kad žuvų poledinių pabaidų metodas išrastas maždaug apie XIX a. 9–ąjį, XX a. 1-ąjį ar 2-ąjį dešimtmečius. (E.Bacevičius, 2005 m.). Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad poledinė baidomoji žvejyba buvo išrasta XIX a. pabaigoje ar XX a, pradžioje, išplitimo arealas – didžiosios Pietryčių Baltijos įlankos: Aistmarės ir Kuršių marios. Poledinė baidomoji žvejyba minima ir 1904 m., tų metų gruodžio 21 d. įsakymu ji uždrausta, kaip labai žalingas žvejybos būdas. Baidomosios žvejybos pirmtakais reikėtų laikyti žvejybą žuvį „nutrenkiant“ bei spurkinimą. Seniau Nemuno žemupyje žvejai aptikę po ledu plūduriuojančią žuvį, ją gaudydavo nutrenkimu, t.y. akmeniu ar kuoka smarkiai suduodavo viršum tos žuvies, po to iškalę eketę ją apkvaišusią išgriebdavo (L.Piškinaitė-Kazlauskienė, 1998 m.). Šiam žvejybos būdui artima žvejyba spurkinant, t.y. po ledu kartimi panardinami tinklai ir iš gretimų mažų ekečių – spurkskylių žuvys baidomos į tinklus. Šiek tiek pakeistas, šis žvejybos būdas išplito tarp Kuršių marių žvejų. Per gana trumpą laiką, jis patyrė sudėtingą evoliuciją, o po Antrojo Pasaulinio karo buvo išplatintas Rytų Vokietijoje, čia persikėlusių pabėgėlių iš Kuršių nerijos.

Šios žvejybos raida tokia: maždaug iki 1915 m. poledinėje stintų žvejyboje buvo naudojamos ne lentos, bet rankos storio, apie 3 metrų ilgio basliai. Žvejai išsikirsdavo apie 50 x50 cm. dydžio eketę, įleisdavo vandenin tinklus ir baslį, kuris horizontaliai plūduriuodavo po ledu skersai eketės. Žvejys medinėmis šakėmis spustelėdavo baslį gilyn ir staiga atleisdavo. Kildamas aukštyn, baslys trenkdavosi iš apačios į ledą ir sukeldavo garsų bildesį, kuris ir „prikviesdavo“ žuvis į tinklus. Po 10-15 minučių žvejai traukdavo baslį bei tinklus, pilnus žuvies. Tačiau šis žvejybos būdas buvo labai nepatogus, nes besitrenkiantis į ledą baslys sukeldavo vandens bangą, kuri stipriai aptaškydavo žveją (R.Adomavičius, 1995 m.).

Šiek tiek kitaip šį žvejybos būdą aprašo E.Bacevičius: ant karties užverti tinklai, spaudžiant medine dvišake, vadinama šturgile, gramzdinami eketėje, o iš atokiau akmeniu, vadinamu kulšine, daužoma, t.y. spurkinama į ledą. Smūgio triukšmo bangų genamos žuvys sprukdavo į šalis ir taip pakliūdavo į tinklus (E.Bacevičius, 2005 m.). Sakoma, kad kartais smūgio keliama banga buvusi tokia didelė ir vanduo taip stipriai verždavęsis iš eketės, kad dvišakę laikąs žvejys likdavęs visas šlapias.

Maždaug 1915 m. įrenginys buvo patobulintas ir naudotas iki ketvirtojo ir net šeštojo dešimtmečių. Tuomet vietoj baslių imta naudoti 4 metrų ilgio pušinę lentą ir taip išvengta vandens taškymosi. Keturi penktadaliai lentos skendėjo vandenyje, o žvejys kaukšėjo mediniai plaktukais per virš ledo kyšantį lentos galą ir taip viliojo žuvis (R.Adomavičius, 1995 m.). Detaliau šio laikotarpio žvejybą aprašo E.Bacevičius, informacijos sėmęsis iš XX a. Kuršių nerijos metraštininkų: J.Tynemano, G.Mare, J.Lundbedo, R.Pyčo. Autorius aiškina, kad bumbinimo garsams išgauti pradžioje buvo naudotas rankos storio 3 metrų ilgio kuolas (kuršių k. – kuoals). Jis būdavo panardinamas į vandenį, ir tik penktoji jo dalis kyšojusi virš vandens. Žvejybos metu į jo drūtgalį smūgiuojama ovaliais, aptašytais kuolais ar pailgais plonesniais kotais plaktukėliais, vadinamais šliegiliais (dar jie vadinami buoželėmis). Vėliau medžio kuolas pakeistas bemaž 4-6 metrų ilgio, per 20-30 cm pločio, 4 cm. storio bešake egline lenta, kuri taip pat buvo nardinama į eketę, o jos penktadalis kyšojo virš vandens. Ji vadinta tiesiog lenta, vok.k. Brett, Bukkerbrett. Žvejys sėdėdavo ant kėdutės ar rogių ir taikydamas ritmą, mušdavo į eglilentės galinę briauną arba tam tikslui prie lentos krašto pritvirtintą skersinį, vadinamą kliugį. (Piešinys Nr.1)

Faktą, kad anksčiau buvo daužoma į dugnan įsmeigtą pagalį patvirtina ir preiliškis žvejys Vidimantas Jakas, taip jam pasakojo senieji kuršiai iš Preilos ir Pervalkos :

„Kiek man teko teko reiškia, išsikalbėti su senais kuršiais, kurie gyveno čia Preiloje, Pervalkoje, tai šitas žvejybos būdas siekia, nu skaitykim 1850 –dešimtais metais jau net būdavo gaudoma stinta, tiktai nekišdavo jie lentą, bet jie įsmeigdavo pagalį, reiškia, pagalį į dugną įsmeigdavo ir į tą pagalį daužydavo. Lenta atėjo kažkada tai vėliau.“(4b priedas Nr. 1)

Šiek tiek kito ir tinklų statymo schema, anksčiau eketėje jie būdavo sustatomi žvaigžde per 6 m abipus eketės (Piešinys Nr.2). Šiais laikais trys stintiniai tinklaičiai statomi lygiagrečiai vienas kitam.

Poledine baidomąja stintų ir pūgžlių žvejyba daugiausiai užsiimdavo neturtingi Kuršių nerijos žvejai, kurie neturėjo galimybių įsigyti didelių traukiamųjų žieminių tinklų. Kad galėtų prasimaitinti žiemą, kuomet Kuršių marias kaustė ledas ir kitokia žvejyba buvo neįmanoma, jie statydavo po ledu nedidelius tinklaičius ir įsimerkę vandenin lentą, daužydavo ją, taip viliodami žuvis, dažniausiai stintas ir pūgžlius. Pastarieji vietinių žvejų tarpe buvo gan populiarūs. Anot A.Nevardausko, Kuršių nerijos žvejai buvo tokie sveiki ir stiprūs dėl to, kad valgė daug „pūkių“, kurie būdavo gan skaniai paruošiami (A.Nevardauskas, 1963 m.). Net ir šiais laikais žvejų žmonos, virdamos žuvienę, įdeda į ją šiek tiek pūgžlių, kurie šiai suteikia ypatingą skonį.

  1. Vertės apibūdinimas.

 

2.1  Unikalumas, ypatingumas, reliktiškumas istoriniu, kultūriniu, socialiniu, etnologiniu ir kitais požiūriais.

            Poledinė baidomoji žvejyba, atrasta ir išplėtota Pietryčių Baltijos įlankose (Aistmarėse ir Kuršių mariose), yra išskirtinis ir unikalus pamario gyventojų paveldas visoje Europoje. Tai taikus žvejybos būdas, kurio metu nedaroma didelė žala žuvų ištekliams: žvejojama nedideliais mažaakiais tinklaičiais, o žuvys į tinklus viliojamos garsų pagalba. Ši poledinė žvejyba senbuvių buvo vadinama žuvų vilionėmis, “bumbanieke zvejyba”, “pasustes zvejuoatume”, vokiškiai “Sturgelat”, “Klapperfischerei”, “Die Fische treiben”. Tai senas žvejybos būdas, istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. Susiformavęs XIX a. pabaigoje, šis žvejybos būdas po truputį keičiamas ir tobulinamas pasiekė mūsų laikus, išsaugojęs šimtmečiu matuojamas tradicijas. Šiuo būdu daugiausiai žvejojo Kuršių nerijos žvejai, bet yra duomenų, kad XX a. I pusėje taip žuvys gaudytos ir ties Rusne. XX a. 6 dešimtmetyje šį žvejybos būdą pabėgėliai iš Rytų Prūsijos išplatino ir Vokietijoje. Yra žinoma, kad kai kur Vokietijoje ir dabar taip gaudomos stintos. Tarp Kuršių nerijos žvejų poledinė baidomoji (bumbinamoji) stintų žvejyba yra gerai žinoma, bet dėl besikeičiančių verslinės žvejybos sąlygų, mažėjančių žuvų išteklių ir netinkamų orų (šiltos žiemos), ši tradicija vis rečiau naudojama. Kitame Kuršių marių krante ši tradicija šiais laikais jau nenaudojama.

            Šis žvejybos būdas ypatingas tuo, kad jame susipina žuvų elgsenos fenomenai ir baigiantys išnykti žvejybos papročiai, kuriuos lydi tam tikri tautosakos elementai. Iki galo nėra ištirta žuvų elgsena žvejybos metu. Anksčiau manyta, kad poledinės baidomosios žvejybos metu sukeliami povandeniniai garsai žuvis privilioja. Tai atsispindėjo ir vokiškame šios žvejybos pavadinime – Die fische treiben – žuvų vilionės. Moksliniais eksperimentais nustatyta, kad yra priešingai. Žvejybos esmę sudaro po vandeniu vibruojančio įrenginio skleidžiami garsai. Juos išgirdusios ešeržuvės ir stintos apimtos panikos sprunka į visas puses ir dalis pakliūva į paspęstus tinklus (E.Bacevičius, 2005 m.). Nors patys žvejai ir dabar linkę manyt, kad bumbinimo garsais jie žuvis vilioja į tinklus:

„Dabar vat kišame lentą į eketę, rišime prie tų virvučių bumbuliukus tokius, ir pradėsime tą patį procesą, bumbinimu vadinamą, žuvies viliojimą va“ (4b priedas Nr. 1)

Žuvys į tinklus būdavo baidomos ritmiškais bumbinimo garsais. Kiekvienas žvejas turėjo savo pamėgtą bumbinimo ritmą: lėtesnį ar greitesnį, stipresnį ar silpnesnį, kurį neretai palydėdavo žodžiais ar net dainavimu: „stinta pūki, stinta pūki“. Dėl tokio šios žvejybos unikalumo, ji buvo vadinama „muzikavimu“, o patys žvejai „muzikantais“ (A.Nevardauskas, 1963 m.).

            Ši unikali tradicija dėl savo išskirtinumo ir muzikalumo yra įvairiai interpretuojama ir pateikiama šiųdienoje: ją mums primena stilizuoti elementai kino filmuose bei muzikinės interpretacijos dainose ir šokiuose (žiūrėti 8 priedą ).

2.2  Gyvybingumas, sakralinės, kultūrinės, ūkinės, socialinės paskirties, prigimtinės funkcijos išsaugojimas

            Teigti, kad poledinė baidomoji (bumbinamoji) stintų žvejyba Kuršių mariose išnyko XX a. antroje pusėje būtų neteisinga, nes dar iki pat XX a. pabaigos šiuo gal tik šiek tiek sumodernintu žvejybos būdu buvo žvejojama Preiloje, Pervalkoje ir Nidoje. Tai patvirtina interviu davę žvejai, preiliškiai V.Jakas ir M.Jakas (4a priedas Nr. 2), bei R.Norkienės straipsnis apie preiliškius žvejus: S.Lisovskį, V.Lisovskį ir V.Bukauską (R.Norkienė, 2003 m.). Tik XXI a. 1 dešimtmetyje dėl ženkliai sumažėjusių stintų išteklių, ši tradicija ėmė nykti. Jaunesnieji žvejai ėmė rinktis lengvesnes ir šiek tiek pasyvesnes žvejybos formas – sustato po ledu tinklus ir palieka juos per naktį:

            „Dabar jau čia gal kokie 10 metų gal, tai jau tinklus pastato ir palieka, tenais atvažiuoja kas 2 paros ten, kaip ant stambios žuvies tinklais, kaip sakant, bet čia jau naujas išmislas yra, naujodara tokia, vadinama. O taip tai jau visą laiką čia su lenta, su kartim, va su tinklais.“ (6b priedas Nr.1)

            Poledinės baidomosios stintų žvejybos tradicija iki pat XXI a. pradžios išlaikė pirminę savo funkciją ir paskirtį. Tai ūkinė veikla, kurios dėka žvejai užsidirbdavo sau duoną. Kuršių nerijoje niekas žemdirbyste neužsiiminėjo, taigi marios ir maitino, ir rengė žveją. Pagautą žuvį ne tik valgė, bet ir parduodavo, o už uždirbtus pinigus pirko visus reikiamus daiktus. Ir šiais laikais pavieniai žvejai ant ledo lipa dėl ekonominio būtinumo, o pagrindiniai vietinių gyventojų Neringoje verslai yra žvejyba ir poilsiautojų laikymas.

2.3  Išnykimo pavojus

            Šios tradicinės žvejybos išlikimui būtinos dvi sąlygos: žvejai ir žuvys. Reikalingi žvejai, kurie naudotų šią tradiciją ir žuvys, o tiksliau, stintos, kad žvejams būtų ką gaudyti. Anot vietinių žvejų, poledinės bumbinamosios stintų žvejybos Kuršių mariose tradicija yra nykstanti:            „Nu visą laiką gaudydavo bumbinimu, nu dabar jau čia gal kokie 10 metų gal, tai jau tinklus pastato ir palieka.“ – Vidimantas Jakas (6b priedas Nr.1)

            Vidimantas Jakas ir pats jau taip nebežvejoja – pasitraukė iš Kuršių marių verslo. Kada tiksliai pradėjo nykti ši tradicija ir kokios to priežastys sunku atsakyti, bet dar 2003 m. R.Norkienės darytas reportažas iš Preilos apie poledinę bumbinamąją stintų žvejybą, liudija, kad dar prieš septynerius metus, preiliškiai žvejai: S.Lisovskis, V.Lisovskis ir V.Bukauskas „bumbino“ stintas (R.Norkienė, 2003 m.). Įtakos šios tradicijos nykimui turėjo švelnėjančios žiemos, netvirta ledo danga, nes žvejyba darėsi nesaugi, pasikeitusi žvejybos technika ir įstatymai, o svarbiausia, sumažėję žuvų ištekliai:

            „Nu kadangi sumažėjo stintos, maži sugavimo kiekiai, praktiškai jau neapsimoka, didelės sąnaudos išeina, o pajamos mažos, užtat ir nieks nebežvejoja bumbinamąja žvejyba, nu šita stintine poledine.“ (4b priedas Nr. 2)

Mažėjant stintų kiekiams, nyksta ir šį tradicija:

            „Matot, jeigu nyksta stinta Kuršių mariose ir poledinė žūklė su tinklaičiais, tas va bumbinimas, irgi biški verslas tas, irgi nyksta. Nes jeigu nėra stintų, nebus ir kas muša į tą lentą.“ (4b priedas Nr. 2)

            Apie stintų išteklių mažėjimą kalba ir mokslininkai, anot dr. K.Gaigalo, šiuo metu mariose ir upėse stintų sugaunama du kartus mažiau nei 1960-1970 m. (K.Gaigalas, 2006 m.), o ir pasirodo Kuršių mariose jos žymiai vėliau, nei paprastai. Stintų išteklių mažėjimą žvejai įvardina, kaip pagrindinę pasitraukimo iš tokios žvejybos priežastį ir neabejoja, kad padidėjus stintų ištekliams, ši žvejybos tradicija toliau sėkmingais gyvuos:

            „Būtų stintos, žinoma, visi užsiimtų tokia žvejyba vėl. Jinai atsigautų savaime, jos nereikėtų gaivinti. Kaip sakoma, visi, kurie čia Neringoje gimę, vis ją žino, visi matę, <…> Perspektyvos tokios, jeigu atsiras stintos, jos nereikės atgaivinti, jinai pati atsigaus savaime.“ (4b priedas Nr. 2)

2.4  Kaip vertina patys reprezentantai, vartotojai

            Abu interviu dalyvavę preiliškiai žvejai tiek Vidimantas Jakas, tiek ir Martynas Jakas, šią žvejybos tradiciją vertina teigiamai:

            „Todėl, kad tai yra užsiėmimas, yra pajamos, malonumas. Žinoma, tai nėra lengvas darbas, bet vis vien malonus.<…> Įdomi žvejyba.“ – Vidimantas Jakas (4b priedas Nr. 2)

            „Nu, ta tradicija yra tokia, yra prie širdies, šilta, visokių irgi nuotykių irgi būna ir atsitinka, bet jeigu būtų stintos, tai ta prasme, ko gero su kitais eičiau, kas turi individualias įmones, padėti, nes tikrai, išties, traukia.“ – Martynas Jakas (4b priedas Nr. 2)

  1. Raiškos apibūdinimas.

 3.1  Paskirtis, funkcijos

            Poledinė baidomoji (bumbinamoji) stintų žvejyba priklauso prie pasyvių, taikių mažosios žvejybos būdų ir yra viena iš spendžiamos žvejybos atmainų. Ja užsiimdavo tik vargo spaudžiami žvejai. Kai kuriems jų tai buvo vienintelė galimybė žiemos metu prastais tinklais maistui sugauti žuvų. Pagrindinės šia žvejyba gaudomos žuvų rūšys buvo: pūgžliai, rečiau stintelės ir didstintės. Atsitiktinai į tinklus patekdavo ešerių, kuojų, sterkų. Tarpukaryje šios žvejybos sėkmė būdavo trumpalaikė ir permaininga. Laimikių dydis svyravo nuo kelių kilogramų iki keliolikos centnerių (E.Bacevičius, 2004 m.). Dvidešimto amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais žvejai prisimena per dieną sugaudavę nuo 50- 100 kilogramų iki tonos žuvies, pagrinde stintų. (4b priedas Nr. 1)

 3.2  Struktūra, sudėtinės dalys, naudojama įranga.

            Preiliškis žvejys Vidimantas Jakas pasakoja apie XX a. antros pusės poledinę baidomąją stintų žvejybą. Anot jo, poledinė stintų žvejyba prasidėdavo gruodžio mėn. pabaigoje, kai Kuršių marias padengdavo pakankamai storas ledo sluoksnis ir tęsdavosi iki kovo pabaigos, kol buvo galima užlipti ant ledo, tai yra apie tris mėnesius. Paprastai žvejodavo dviese, į žvejybą eidavo kasdien ir ant ledo praleisdavo visą dieną. Visą reikiamą žvejybos įrangą susiruošdavo dar krante:           „Nu, kaip, pirmiausiai viską reikia ant kranto susidėti, susirinkt tinklus, nu visi įrankiai: lenta, kirvis, šiūpelė, kartis, burė – viskas tas, kas reikalinga ant ledo, tai susirinkti krante, kad, kaip sakoma, nuėjęs nuo kranto 2-3 km., neatbėgsi, nepasiimsi kažką tai užmiršęs.“ (4b priedas Nr. 2)

            Visą tai pasikrovę į pačių tempiamas roges, kurių bendras svoris sudarydavo apie šimtą kilogramų, keliaudavo nuo kranto po tris ir po keturis kilometrus, iki tinkamos žvejybai vietos. Kokiose tiksliai vietose geriausiai kibdavo stinta, žvejys neišduoda, tik pamini, kad prie Agilos rago („Agelio buktoj“ 6a priedas Nr.1) yra pagavę rekordinius žuvų kiekius. Įdomu pastebėti tai, kad žvejų naudotos rogės yra beveik identiškos, naudotoms XX a. pradžioje (Foto Nr.7), tik jos buvo ne priešpriešai stumiamos, bet traukiamos. Žvejai atsiveždavo ir prie vieno iš rogių ilgojo šono pritvirtintą storo audinio burę, ją ištiesdavo apsisaugoti nuo stipraus vėjo, kuris ant ledo būdavo itin žvarbus. Šiais laikais žvejai jau patys rogių nebetraukia, bet naudoja šiuolaikinę techniką – keturračius (Foto Nr.8):

            „Paskui progresui einant į priekį, atsirado technikos, tokie motoroleriai triračiai buvo, su tais važiuodavom, nu dabar dar naujesnės technikos, keturračiai. Nu čia, kaip sakoma, progresas eina į priekį. Taip pat ir žvejyba.“ (4b priedas Nr. 1)

Priėję tinkamą žvejybai vietą, nusivalydavo nuo ledo sniegą ir imdavo kirsti eketę. Sniegą valydavo skylėtu kastuvu, žvejų vadinamu „šiūpele“ (Foto Nr.14), ledą kirsdavo senoviniu kuršišku ledo kirviu, vadinamu „yziku“ (Foto Nr.9). Autorius E.Bacevičius pateikia tokius šio kirvio pavadinimus „yzikšis“, „įžakas“, „žėgšis“, „dūrė“. (E.Bacevičius, 2005 m.) Ledo kirvis buvo metalinis, primenantis liauną dalgiuką, su ilgu mediniu (dažniausiai iš akacijos arba uosio medienos) kotu. Vidimantas Jakas pasakoja, kad šį ledo kirvį jis paveldėjo iš senųjų vietos kuršių žvejų. Pusės metro storio ledo kirtimas buvo sunkus ir varginantis darbas, todėl tobulėjant technikai, žvejai ledui išpjauti ėmė naudoti benzininius pjūklus. (Foto Nr.11). Šios technikos naujovės sutrumpino pasiruošimo žvejybai darbus ir leido greičiau pereiti prie pagrindinio proceso – bumbinimo. Išpjovę eketę ir ištraukę ledo luitą, eketės stačiakampio kampuose bei galinių briaunų centruose padarydavo nedideles įkirtas, kad 12 m ilgio kartį su tinklais būtų patogiau po ledu pakišti. Tada su šiūpele išgraibydavo iš eketės ledokšnius ir imdavo ruošti tinklus.

Stintos žvejojamos su tinklaičiais, kurių akis yra nuo 16 iki 18 mm. Naudojo kaproninius, pirktinius tinklus, anksčiau buvo naudojami medvilniniai tinklai, tačiau jie buvo labai nepatvarūs ir greitai plyšdavo. Stintoms gaudyti naudoti apie 15-20 m ilgio ir 2,5 m aukščio tinklaičiai (Foto Nr.16). Tinklo viršuje buvo prisiuvama virvelė su plūdelėmis iš putoplasto, apačioje – metalinės 40 cm skersmens ir 8-10 cm storio rinkutės. Plūdelių ir rinkučių pagalba tinklas išsitiesęs gražiai stovėdavo vandenyje. XX a. pradžioje tinklams gramzdinti naudojo oda apsiūtus akmenis. Prieš nuleidžiant tinklą į eketę, virvele pažymėdavo jo vidurį, tada surinkdavo tinklą už plūdelių ir patį jo galą užkabindavo už vinies, įkalto karties priekyje. Kartį su prikabintu tinklu atsargiai imdavo leisti į vandenį po ledu lygiagrečiai šoninei eketės briaunai. Į vieną eketės šoną sukišdavo vieną tinklo pusę, į kitą šoną – kitą, tada tokiu pačiu principu karties pagalba kišdavo antrą tinklą, kurį statydavo prie kitos šoninės eketės briaunos ir trečią tinklą, kuris atsidurdavo viduryje tarp pirmų dviejų – visi trys tinklai stovėdavo lygiagrečiai, atstumu vienas nuo kito apie 70 cm. Pastačius tinklus, į eketę būdavo leidžiama eglinė, 4 metrų ilgio lenta, prie kurios vieno iš galų pritvirtintas ąžuolinis skersinis (Foto Nr.24):

            „Bet šita skersai uždėta lenta, į kurią mušama, tai ta jau yra ąžuolinė, jau čia reiškias, ir pati lenta jau turi būti tiktai eglinė, nes eglė yra lengva, neprimirkstanti ir duodanti tą skambesį, gal geresnį..“ (4b priedas Nr. 1)

            Apie eglinės lentos privalumus pasakoja ir preiliškis žvejys Vytautas Bukauskas:

            „Geriau, kad lenta būtų eglinė, tada „muzika“ skambesnė, garsas toliau sklinda.“ (R.Norkienė, 2003 m.)

            Iš vandens ant ledo kyšodavo tik penktadalis lentos. Toje vietoje, kur lenta išnirdavo iš vandens, būdavo užvyniojama ant lentos virvutė, kad „neslystų, lenta neliptų iš vandens“ – paaiškina žvejai (6b priedas Nr.1). Atsisėdę ant 30-40 cm aukščio siauros medinės kėdutės (Foto Nr.27), pasidėję lentą tarp kojų ir pasiėmę pailgus cilindro formos su plonesniais kotais medinius plaktukus (Foto Nr.28), žvejai pradėdavo „bumbinimą“, t.y. plaktukais daužydavo į prie lentos pritvirtintą skersinį jiems patinkančiu ritmu. Medinius plaktukus vadino „kalukais“, „kūlėmis“ arba kuršiškai „kliugėmis“. Jie buvo daromi iš obels kamieno, kalno pušies kamieno, ąžuolo ar akacijos (t.y. iš kietesnės medienos). Kalukai buvo 40-50 cm ilgio, vienas didesnis, su kuriuo muša taktą (jo svoris nuo 1,5 iki 2 kg), kitas mažesnis (800 g – 1 kg), su kuriuo pritaria. Mušant plaktukais į lentą svarbu buvo ne kuo stipriau suduoti, bet kad garsą išgautum:

            „..kas kaip moka, tas taip. Kas nemokėdamas ten taip maskatai baladai, nu nieko neišeis, nes jums atidaužys rankas taip, kad jūs paskui nepakelsit rankų.“ (6b priedas Nr.1).

O jau ritmas priklausė nuo paties žvejo:

            „…mušimas tas, kad tau pačiam nenusibostų ta melodija.“ (6b priedas Nr.1).

Buvo žvejų, kurie „bumbindami“ dar ir pritardavo žodžiais:

            „…yra tokia tokia daina va dabar reiškia, mušant va su tais kuolukais į tą lentą, tie vietiniai seni žvejai dainuodavo tokią dainą: „Stinta pūki, stinta pūki, lysk į tinklą, lysk į tinklą; stinta pūki, stinta pūki, lysk į tinklą, lysk į tinklą.“  Ir reiškia dainuodavo tokią dainą.“ (4b priedas Nr. 1) <…> „Arba lietuvišką liaudišką: vis kalu kalu žagrelę, vis ta pačią visą dieną.“ (6b priedas Nr.1).

            Anot autoriaus E.Bacevičiaus, XX a. pr. pritarimo žodžiai buvo tokie: „Stinta pūkins stinta pūkiai“, ką reiškia stintos ir pūgžliai lyskit į tinklus (kuršių kalboje pūkins – pūgžliniai tinklai) (E.Bacevičius, 2005 m.). Šiame pavyzdyje matome, kokią transformaciją patyrė šioje tradicijoje naudojami folkloro elementai: nuo „stinta pūkins“ iki „stinta pūki lysk į tinklą“.

            Tačiau tie žodžiai jau šiandieninių žvejų nebenaudojami, nebent nuoboduliui nuvaryti:

„Ypač jei dar ką nors taip jau pavartoji, tai dainos plyšta, net krante girdisi.“ (4b priedas Nr. 1) – juokauja V.Jakas.

            Identifikavimui, ar žuvys plaukia į tinklu, naudoti plūdiniai burbuliukai, kurie būdavo uždedami ant virvučių, žyminčių tinklo vidurį (Foto Nr.25). Jei žuvys pradeda plaukti į tinklus, jos ima judinti tinklus, tuo pačiu ir burbuliukus:

            „Daužom pagaliu į lentą, kaip išmanom, o kai pamatom, kad plūdės sujuda, vadinasi stinta eina į tinklą, – sako preiliškis žvejys Vytautas Bukauskas.“ (R.Norkienė, 2003 m.)

            Pats „bumbinimo“ procesas trukdavo nuo 10 minučių iki valandos, priklausomai, kaip žuvis reaguodavo:

            „Šitas procesas priklauso, reiškia, kaip kaip eina žuvis į tinklą. Nu praktiškai ilgiausiai tai jau čia iki valandos laiko. Jeigu taip, kol žuvys eina nelabai agresyviai, nu nestambiai, tai valandą, jeigu reiškia matai, kad žuvis lenda daugiau, nu tai ir pusė valandos užtenka, užtenka ir dvidešimt minučių.“ (4b priedas Nr. 1)

            Baigę „bumbinti“, pirmiausiai ištraukdavo lentą ir pastatydavo ją šonu, kad vanduo nuvarvėtų ir lenta neapšaltų. Tuomet imdavosi tinklų, juos traukdavo tokia eilės tvarka: vidurinį, paskui šoninius. Ištraukę tinklus, skaičiuodavo laimikį, kuris būdavo 300, 400, ir net 500 kilogramų.

 3.3  Formos, stilius, atlikimo ypatybės

            Poledinės baidomosios (bumbinamosios) stintų žvejybos Kuršių mariose tradicija šiek tiek skyrėsi tarp Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės žvejų. Tačiau išskirti konkrečius skirtumus tarp šių gyvenviečių žvejų mes negalime. Anot Vidimanto Jako Juodkrantėje šiuo žvejybos būdu neužsiiminėjo, nes ties Juodkrantė yra labai didelė mariose srovė. Kad mariose ties Juodkrante yra didelė srovė ir todėl šiose vietose mažai žvejota „bumbinimu“ rašo ir autorius E.Bacevičius, pabrėždamas, jog sėkmingiausia žvejyba būdavo ties Nidos, Preilos ir Pervalkos kaimeliais, kur silpna srovė. (E.Bacevičius, 2005 m.)

            Skyrėsi ir žvejybos laikas: vieni eidavo žvejoti visai dienai, kiti tik anksti ryte arba vėlai vakare, kuomet stintos geriausiai kibdavo.

Tarp Nidos ir Preilos žvejų skyrėsi tinklų pastatymo kryptys. Ekečių dydžiai taip pat stipriai skyrėsi:

            „Eketės dydis čia priklauso nuo pačio žvejo, kokią nori, tokią įsikerti, jeigu ledas storesnis, kerti eketę didesnę, jei plonesnis, kerti mažesnę eketę. Nu čia skirtumai tenai 10 -15 cm“. (4b priedas Nr. 2)

            Kiekvienas žvejas turėjo savo „bumbinimo“ ritmą – vienas lėčiau, kitas greičiau. Vienas kito mušimo ritmus žvejai lengvai atpažindavo:

            „Vienas būdas, ta prasme, yra toksai. Nu ir toksai lėtas, nu va toksai toksai (ir mušą tokiu būdu į lentą -autorės pastaba). Ir kiti jau žino, jau čia žino, jau aha čia kaimynas jau tas.

Antras būdas yra toks (mušą tuo kitu būdu į lentą- autorės pastaba). Ir jau kiti kaimynai aha, jau žiūrėk, jau ans tenai jau irgi kažką daro. Trečias būdas yra toks….“ (6b priedas Nr.1).

            Skirdavosi ir žvejų iškirstų ekečių skaičius, nes be pagrindinės eketės, kurioje “bumbindavo”, žvejai išsikirsdavo pagalbinių, į kurias suleisdavo dar po vieną tinklą:

            „Tada dar prie tos eketės išsikerti dar kokias 2-3 eketes papildomai, nu tai.. ir į jas dar sukiši po vieną tinkliuką, nu tai galima taip pastatyti iki 10 tinklų, neskaitant pagrindiniai, ką yra trys tinklai.“ (4b priedas Nr. 2)

            Taigi, nors žvejybos būdas ir tas pats, visgi žvejai kiekvienas į jį įnešdavo kažką savito: žvejybos vieta, žvejojimo laikas, ekečių skaičius, „bumbinimo“ ritmas ir laikas.

 3.4  Tradicijos reprezentantai ir vartotojai

            Šios tradicijos reprezentantai ir vartotojai yra Neringos gyvenviečių: Nidos, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės žvejai, kurie stintas gaudydavo „bumbinimu“ ir jas vartodavo maistui.

            Šioje byloje yra pateikiama išsami informacija apie du šios tradicijos reprezentantus: preiliškį Vidimantą Jaką ir jo sūnų Martyną Jaką (žiūrėti 0 priedas).

            Preiliškis žvejys Vidimantas Jakas (Foto Nr.31) (gim. 1950 09 25) jau nuo vaikystės mokėsi žvejybos amato iš savo tėvo Vinco, kuris taip pat buvo žvejys ir žvejojo Nemune. Būdamas šešerių metų Vidimantas su tėvais atvyko gyventi į Kuršių neriją, čia baigė mokyklą. Nuolatos žvejoja nuo 1990 m. Žvejyba – jo pagrindinis užsiėmimas ir šiandien, šio amato išmokė ir savo sūnų Martyną. Apie žvejo amato pasirinkimą kalba paprastai:

            „Gal tai iš būtinybės, gal genai – senelis ir tėvas buvo žvejai.“ (I.Žiemytė, 2003 m.)

            Martynas Jakas (Foto Nr.32) (gim. 1978 06 03) nuo vaikystės išmoko žvejoti iš savo tėvo Vidimanto. Kaip pagalbininkas žvejojo ir su kitais vietiniais žvejais, iš jų mokėsi įvairiausių žvejybos gudrybių. Vienas iš jo mokytojų buvo vietinis Nidos gyventojas Giunteris Engelinas, kuris poledinės baidomosios (bumbinamosios) stintų žvejybos išmoko iš savo senelio. Nuolatos žvejoja nuo 1996 m.

            Kiti šioje byloje minimi tradicijos reprezentantai taip pat preiliškiai: Konstantinas Steponkus, Stasys Lisovskis, Virginijus Lisovskis ir Vytautas Bukauskas.

            Šios bylos rengėja turi duomenų, kad poledine baidomąja (bumbinamąja) stintų žvejyba užsiima Juodkrantėje V.Dobrovolskis, A.Kelmelis, R.Kauneckas, Preiloje R.Lubys. Taip pat šios tradicijos pateikėjų galima būtų ieškoti per Vokietijoje leidžiamą laikraštį išeiviams iš Rytų Prūsijos „Memeler Dampfboot“ (laikraštis leidžiamas nuo 1948 m. iki šių dienų Vokietijoje http://www.memeler-dampfboot.info ).

 3.5  Kaip tradicija perimama ir perduodama

            Poledinės baidomosios (bumbinamosios) stintų žvejybos amato senieji žvejai mokėsi iš vietinių jau Anapilin nukeliavusių kuršių žvejų. Po II Pasaulinio karo didžiajai daliai Kuršių nerijos gyventojų pasitraukus į Vokietiją, į neriją buvo pradėti kviesti žvejai iš kitų Lietuvos vietų. Čia įsikūrę naujieji atvykėliai palaipsniui perėmė ir vietinių žvejybos tradicijas. Nemažai čia atvykusių gyventojų buvo priversti imtis žvejybos verslo:

            „Čia rugiai, čia kviečiai“ (I.Petraitienė, 1998 m.) – taip rodydamas į jūrą ir marias, kalbėjo vietos žvejys čia atvykusiems naujakuriams. Ir traukė jie į žvejybą ne iš pašaukimo, bet ekonominių paskatų vedami:

            „Esame žvejai ne iš pašaukimo, o iš reikalo.“ – taip save apibūdina preiliškis žvejys Vytautas Bukauskas (R.Norkienė, 2003 m.)

            Jaunesnieji žvejai poledinės žvejybos mokėsi iš savo tėvų bei kitų vyresniųjų žvejų. Martynas Jakas pasakoja: „Šiaip tai, kiek mokino, mano tėtis mokino, iš kitų žvejų senesnių patirties biškį įgaudavau, kažką pamokindavo, kažką papasakodavo“. (4b priedas Nr. 2) Prisimena, kad dar būdamas vaikas eidavo paskui tėvą į žvejybą, stebėjo ir mokėsi. Paaugęs patirties sėmėsi ir iš kitų, poledinę žūkle užsiiminėjusių žvejų. Vienas iš jo mokytojų buvo nidiškis Giunteris Engelinas. Paklaustas ar mokys šio amato savo vaikus, neabejodamas pabrėžė, kad norėtų pamokyti ir parodyti, kaip reikia „bumbinti“:

            „Pamokyti norėčiau, gal ten kokią lentą ten įkišęs krante parodysiu, kaip ten, kas ten, kokia ta muzika ten turi skambėti“ (4b priedas Nr. 2)

Tik ar galės ateityje užsiimti šia žvejyba:

            „Gal kažkada <…> Jeigu jeigu vyriausybės imsis atitinkamų priemonių, stintos atsiras…“ (4b priedas Nr. 2).

            „Kol kas žvejybos įrankiai į muziejų nėra atiduoti.“ (4b priedas Nr. 2) – baigia optimistiškai Vidimantas Jakas.

 3.6  Nykstančios ir naujos tendencijos, kas jas sąlygoja

            Apie atsiradusius naujus elementus, tiksliau poledinės bumbinamosios žvejybos patobulinimus, tokius kaip modernūs keturračiai ant ledo užvažiuoti bei benzininiai pjūklai ledui išpjauti, aptarta ankstesnėse pastraipose (žiūrėti 3.2 Struktūra, sudėtinės dalys, naudojama įranga).

Užpildė: Kristina Vaičienė

WP-Backgrounds Lite by InoPlugs Web Design and Juwelier Schönmann 1010 Wien